Plutono nustebinanti atvėsimo paslaptis: Jameso Webbo kosmoso teleskopas atskleidžia kosminę mįslę

Ką mokslininkai neseniai atrado apie Plutono „svetimą“ aušinimo sistemą, nustebins jus

Jameso Webbo kosminio teleskopo duomenys atskleidžia, kaip Plutonas keistai išlieka šaltas – pertvarkydami paiešką gyvybės ir keisdami, kaip mes matome miglotus pasaulius.

Plutonas – ledinis, tolimas ir anksčiau vadintas devintąja planeta – vėl apvertė kosmoso mokslą. Nuo tada, kai NASA New Horizons prašo 2015 m., Plutono paslaptys buvo atrakintos dramatiškai, tačiau niekas nebuvo pasiruošęs tyrėjų naujausiam šokui. Nauji įžvalgos iš galingo Jameso Webbo kosminio teleskopo (JWST) atskleidė šokiruojančią Plutono metodiką, kaip išlikti šaltam mūsų saulės sistemos pakraštyje.

Panaudodamas miglos dalelių uždangą temperatūrai reguliuoti, Plutonas nesiremia tradiciniais šiltnamio efekto dujomis – tai niekada nebuvo matyta jokioje kitoje planetoje. Šis atradimas ne tik pakeičia, ką mokslininkai žino apie planetų atmosferas, bet ir užuodžia giliai paslėptas paslaptis apie tai, kaip gyvybė galėtų išsivystyti kitur kosmose.

Bet kas tiksliai daro Plutoną kosminiu unikalumu? Ir kodėl tai svarbu ateities kosmoso tyrimams?

K: Kodėl Plutonas negali reguliuoti šilumos kaip Žemė ar Marsas?

Dauguma planetų išlaiko (arba praranda) atmosferos šilumą naudodamos šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Tačiau Plutono atmosfera yra nepaprastai plona ir iš esmės susideda iš azoto – iš tikrųjų 97% – su tik pėdsakais metano ir anglies monoksido.

Štai suktybė: mokslininkai aptiko sukimosi, mėlynai atspindinčią miglą, nuolat plūduriuojančią Plutono danguje. Šios miglos dalelės susidaro, kai saulės šviesa susiduria su metanu aukštai Plutono atmosferoje, išprovokuodama chemines reakcijas ir ledines jungtis, kurios susikaupia į mikroskopinius gabalėlius.

Kaip miglos dalelės aušina Plutoną?

Normaliai dujų molekulės neša šilumą ir ją išskiria. Plutonas viską apverčia.

Kai saulės šviesa smogia į miglą, šios mažytės dalelės sugeria energiją ir pakyla aukščiau į šaltesnę dangų. Aušindamos jos švelniai leidžiasi. Šis pakilimų ir leidimų ciklas veikia kaip planetinis šilumos siurblys – miglos dalelės pačios neša šilumą nuo paviršiaus, balansuoja temperatūras tikrai svetimu būdu.

Ką atrado Jameso Webbo kosminis teleskopas?

JWST, naudodamas savo naujausias vidutinio infraraudonojo spektro jutiklius, nustatė tikslius šilumos signalus, kuriuos prognozavo teoretikai. Migla nebuvo tik graži; ji spindėjo šiluma, patvirtindama radikalų „miglos aušinimo“ teoriją.

Jokia kita žinoma planeta ar mėnulis nenaudoja šio proceso, todėl Plutonas šiuo metu yra unikalus. Tokia šilumos valdymo metodika gali įvykti ir kitose miglotose būtybėse, tokiose kaip Saturno milžiniškas mėnulis Titan ir Neptūno šaltas mėnulis Tritonas.

Ar Plutonas gali mus išmokyti apie gyvybės kilmę?

Čia yra posūkis: tyrėjai mano, kad ankstyvoji Žemė galėjo turėti panašią miglotą, azoto prisotintą atmosferą. Tyrinėdami Plutono keistą aušinimą, mokslininkai galėtų atrakinti senovinius už clues apie pirmuosius Žemės žingsnius link gyvenimo tinkamumo – ir gal net tai, kas įmanoma egzoplanetose, skriejančiose aplink tolimas žvaigždes.

Stebėkite Plutoną. Tai, ką išmoksime iš jo apšerkšnijusios, plūduruojančios miglos, gali visai pakeisti mūsų supratimą apie tai, kur gali egzistuoti gyvybė – ir kaip keista visata iš tikrųjų gali būti.

Pasirengę atrasti daugiau kosminių paslapčių? Išsaugokite naujausius informaciją iš NASA, sekite JWST atradimus ir laikykitės informuoti, pasitikrindami tokius gydomuosius mokslo šaltinius kaip Space.com ir Scientific American.

Plutono laukinis aušinimas: pagrindiniai akcentai
• Plutonas reguliuoja temperatūrą naudodamas miglą – o ne dujų molekules
• Jameso Webbo duomenys tiesiogiai patvirtina miglos sukeltą aušinimą
• Užsimena apie panašių procesų egzistavimą Titane, Tritone ir senovėje Žemėje
• Tyrinėjant miglos aušinimą gali padėti atrasti gyvybę palaikančius pasaulius kitur